مەنالار تەرجىمىسى سۈرە نىسا - قۇرئان كەرىمنىڭ لىيتىۋانىيەچە تەرجىمىسى-رۇۋۋاد تەرجىمە مەركىزى - بەت نومۇرى 88 - قۇرئان كەرىم ئىنىسكىلوپىدىيىسى

ئايەت: 60

أَلَمۡ تَرَ إِلَى ٱلَّذِينَ يَزۡعُمُونَ أَنَّهُمۡ ءَامَنُواْ بِمَآ أُنزِلَ إِلَيۡكَ وَمَآ أُنزِلَ مِن قَبۡلِكَ يُرِيدُونَ أَن يَتَحَاكَمُوٓاْ إِلَى ٱلطَّٰغُوتِ وَقَدۡ أُمِرُوٓاْ أَن يَكۡفُرُواْ بِهِۦۖ وَيُرِيدُ ٱلشَّيۡطَٰنُ أَن يُضِلَّهُمۡ ضَلَٰلَۢا بَعِيدٗا

60. Argi jūs nematėte tų (veidmainių), kurie teigia tikintys tuo, kas buvo nuleista tau, ir tuo, kas buvo nuleista iki tavęs, ir nori dėl (savo ginčų) sprendimų eiti pas Taghūt ^[13] (neteisingus teisėjus), nors jiems buvo įsakyta juos atstumti. Tačiau Šaitan (Šėtonas) trokšta juos paklaidinti. ^[14]

[13] Taghūt: žr. ajos 2:256 išnašą.
[14] Ši eilutė buvo atskleista dėl to, kad vienas veidmainis, teigęs esąs musulmonas, susiginčijo su judėju ir norėjo perduoti ginčo sprendimą žiniuoniui, o ne Pranašui (Muchammedui ﷺ).

ئايەت: 61

وَإِذَا قِيلَ لَهُمۡ تَعَالَوۡاْ إِلَىٰ مَآ أَنزَلَ ٱللَّهُ وَإِلَى ٱلرَّسُولِ رَأَيۡتَ ٱلۡمُنَٰفِقِينَ يَصُدُّونَ عَنكَ صُدُودٗا

61. Ir kai jiems sakoma: „Ateikite prie to, ką Allahas nuleido Pasiuntiniui (Muchammedui ﷺ )“, tu (Muchammedai ﷺ ) matai veidmainius nusigręžiančius nuo tavęs (Muchammedai ﷺ) su pasibjaurėjimu.

ئايەت: 62

فَكَيۡفَ إِذَآ أَصَٰبَتۡهُم مُّصِيبَةُۢ بِمَا قَدَّمَتۡ أَيۡدِيهِمۡ ثُمَّ جَآءُوكَ يَحۡلِفُونَ بِٱللَّهِ إِنۡ أَرَدۡنَآ إِلَّآ إِحۡسَٰنٗا وَتَوۡفِيقًا

62. Kaip tada, kai juos ištinka nelaimė dėlto, ką jų rankos darė, jie ateina pas jus, prisiekinėdami Allahu: „Mes nenorėjome nieko kito, tik draugiškumo ir susitaikymo!”

ئايەت: 63

أُوْلَٰٓئِكَ ٱلَّذِينَ يَعۡلَمُ ٱللَّهُ مَا فِي قُلُوبِهِمۡ فَأَعۡرِضۡ عَنۡهُمۡ وَعِظۡهُمۡ وَقُل لَّهُمۡ فِيٓ أَنفُسِهِمۡ قَوۡلَۢا بَلِيغٗا

63. Jie (veidmainiai) yra tie, apie kuriuos Allahas žino, kas jų širdyse. Taigi, atsitraukite nuo jų (nebauskite jų), tačiau priminkite jiems, sakykite jiems veiksmingą žodį (t. y. tikėti Allahą, garbinti Jį, paklusti Jam ir Jo bijoti), kad (tai) pasiektų jų vidinį “aš“.

ئايەت: 64

وَمَآ أَرۡسَلۡنَا مِن رَّسُولٍ إِلَّا لِيُطَاعَ بِإِذۡنِ ٱللَّهِۚ وَلَوۡ أَنَّهُمۡ إِذ ظَّلَمُوٓاْ أَنفُسَهُمۡ جَآءُوكَ فَٱسۡتَغۡفَرُواْ ٱللَّهَ وَٱسۡتَغۡفَرَ لَهُمُ ٱلرَّسُولُ لَوَجَدُواْ ٱللَّهَ تَوَّابٗا رَّحِيمٗا

64. Mes nesiuntėme nė vieno Pasiuntinio, išskyrus tam, kad jiems būtų paklūstama Allaho Leidimu. Jei jie (veidmainiai), po to kai buvo neteisingi sau, būtų atėję pas tave (Muchammedai ﷺ) ir maldavę Allaho Atleidimo, ir Pasiuntinys būtų maldavęs atleidimo jiems – iš tiesų, jie būtų pamatę, kad Allahas yra Visa Atleidžiantis (Tas, Kuris atleidžia ir priima atgailą), Gailestingiausiasis.

ئايەت: 65

فَلَا وَرَبِّكَ لَا يُؤۡمِنُونَ حَتَّىٰ يُحَكِّمُوكَ فِيمَا شَجَرَ بَيۡنَهُمۡ ثُمَّ لَا يَجِدُواْ فِيٓ أَنفُسِهِمۡ حَرَجٗا مِّمَّا قَضَيۡتَ وَيُسَلِّمُواْ تَسۡلِيمٗا

65. Bet ne, prisiekiame tavo Viešpačiu, jie negali turėti jokio Tikėjimo, kol nelaikys tavęs (Muchammedai ﷺ ) teisėju visuose ginčuose tarp savęs, ir neberas savyje jokio pasipriešinimo tavo sprendimams, ir nepriims (jų) visiškai paklusdami.