অৰ্থানুবাদ ছুৰা ইউছুফ - লিথুৱেনিয়ান অনুবাদ- মৰ্কজ ৰুৱাদুত তাৰ্জামাহ - পৃষ্ঠা নং 242 - আল-কোৰআনুল কাৰীমৰ বিশ্বকোষ

আয়াত: 53

۞ وَمَآ أُبَرِّئُ نَفۡسِيٓۚ إِنَّ ٱلنَّفۡسَ لَأَمَّارَةُۢ بِٱلسُّوٓءِ إِلَّا مَا رَحِمَ رَبِّيٓۚ إِنَّ رَبِّي غَفُورٞ رَّحِيمٞ

53. „Ir neišlaisvinu aš savęs (nuo kaltės). Iš tiesų, pats (žmogus) yra linkęs į blogį, išskyrus tada, kai mano Viešpats suteikia Savo Gailestingumą (tam, kam Jis nori). Iš tiesų, mano Viešpats yra Dažnai Atleidžiantis, Gailestingiausiasis.“

আয়াত: 54

وَقَالَ ٱلۡمَلِكُ ٱئۡتُونِي بِهِۦٓ أَسۡتَخۡلِصۡهُ لِنَفۡسِيۖ فَلَمَّا كَلَّمَهُۥ قَالَ إِنَّكَ ٱلۡيَوۡمَ لَدَيۡنَا مَكِينٌ أَمِينٞ

54. Ir karalius tarė: „Atveskite jį man, kad galėčiau prijungti jį prie savęs.“ Tada, kai jis pakalbėjo su juo, tarė: „Iš tiesų, šią dieną tu esi su mumis aukštoje padėtyje ir pilnai patikimas.“

আয়াত: 55

قَالَ ٱجۡعَلۡنِي عَلَىٰ خَزَآئِنِ ٱلۡأَرۡضِۖ إِنِّي حَفِيظٌ عَلِيمٞ

55. [Jusufas (Juozapas)] tarė: „Paskirk mane šalies sandėliams (prižiūrėti). Aš tikrai saugosiu juos išmintingai.“ (kaip Egipto finansų ministras)

আয়াত: 56

وَكَذَٰلِكَ مَكَّنَّا لِيُوسُفَ فِي ٱلۡأَرۡضِ يَتَبَوَّأُ مِنۡهَا حَيۡثُ يَشَآءُۚ نُصِيبُ بِرَحۡمَتِنَا مَن نَّشَآءُۖ وَلَا نُضِيعُ أَجۡرَ ٱلۡمُحۡسِنِينَ

56. Taigi, Mes suteikėme pilną valdžią Jusufui (Juozapui) šalyje, imti jos nuosavybę kada ir kur jis panorės. Mes suteikiame iš Savo Gailestigumo tam, kam Mes norime, ir Mes nepraleidžiame atlyginimo Al-Muhsinūn (gera darantiesiems – žr. ają 2:112).

আয়াত: 57

وَلَأَجۡرُ ٱلۡأٓخِرَةِ خَيۡرٞ لِّلَّذِينَ ءَامَنُواْ وَكَانُواْ يَتَّقُونَ

57. Ir iš tiesų, Amžinybės atlygis yra geriau tiems, kurie tiki ir bijo Allaho, ir atlieka savo pareigas Jam (susilaikydami nuo visų rūšių nuodėmių ir blogų veiksmų ir darydami visų rūšių teisingus gerus darbus).

আয়াত: 58

وَجَآءَ إِخۡوَةُ يُوسُفَ فَدَخَلُواْ عَلَيۡهِ فَعَرَفَهُمۡ وَهُمۡ لَهُۥ مُنكِرُونَ

58. Ir Jusufo (Juozapo) broliai atvyko ir įžengė pas jį, ir jis atpažino juos, bet jie jo neatpažino.

আয়াত: 59

وَلَمَّا جَهَّزَهُم بِجَهَازِهِمۡ قَالَ ٱئۡتُونِي بِأَخٖ لَّكُم مِّنۡ أَبِيكُمۡۚ أَلَا تَرَوۡنَ أَنِّيٓ أُوفِي ٱلۡكَيۡلَ وَأَنَا۠ خَيۡرُ ٱلۡمُنزِلِينَ

59. Ir kada jis aprūpino juos jų maisto produktais (pagal jų poreikius), jis tarė: „ Atveskite man savo brolį iš savo tėvo (jis turėto galvoje Bendžaminą). Argi jūs nematote, kad suteikiu pilną porciją ir kad esu geriausias ir šeimininkų?“

আয়াত: 60

فَإِن لَّمۡ تَأۡتُونِي بِهِۦ فَلَا كَيۡلَ لَكُمۡ عِندِي وَلَا تَقۡرَبُونِ

60. „Tačiau, jei jūs neatvesite man jo, nebus jums (javų) porcijos iš manęs, nei jūs prie manęs prisiartinsite.“

আয়াত: 61

قَالُواْ سَنُرَٰوِدُ عَنۡهُ أَبَاهُ وَإِنَّا لَفَٰعِلُونَ

61. Jie tarė: „Mes pamėginsime gauti leidimą (jam) iš mūsų tėvo ir tikrai, mes tai padarysime.“

আয়াত: 62

وَقَالَ لِفِتۡيَٰنِهِ ٱجۡعَلُواْ بِضَٰعَتَهُمۡ فِي رِحَالِهِمۡ لَعَلَّهُمۡ يَعۡرِفُونَهَآ إِذَا ٱنقَلَبُوٓاْ إِلَىٰٓ أَهۡلِهِمۡ لَعَلَّهُمۡ يَرۡجِعُونَ

62. Ir [Jusufas (Juozapas)] liepė savo tarnams padėti jų pinigus (už kuriuos jie nusipirko javus) į jų krepšius, tam, kad jie žinotų tai, kai grįš pas savo žmones, tam, kad atvyktų dar sykį.

আয়াত: 63

فَلَمَّا رَجَعُوٓاْ إِلَىٰٓ أَبِيهِمۡ قَالُواْ يَٰٓأَبَانَا مُنِعَ مِنَّا ٱلۡكَيۡلُ فَأَرۡسِلۡ مَعَنَآ أَخَانَا نَكۡتَلۡ وَإِنَّا لَهُۥ لَحَٰفِظُونَ

63. Taigi, kai jie grįžo pas savo tėvą, tarė: „Mūsų tėve, nebegausime daugiau grūdų porcijų (nebent paimsime savo brolį). Taigi siųsk mūsų brolį su mumis ir gausime savo porciją, ir tikrai mes jį saugosime.“