অৰ্থানুবাদ আয়াত 176 ছুৰা আল-আ'ৰাফ - লিথুৱেনিয়ান অনুবাদ- মৰ্কজ ৰুৱাদুত তাৰ্জামাহ - আল-কোৰআনুল কাৰীমৰ বিশ্বকোষ

আয়াত: 176

وَلَوۡ شِئۡنَا لَرَفَعۡنَٰهُ بِهَا وَلَٰكِنَّهُۥٓ أَخۡلَدَ إِلَى ٱلۡأَرۡضِ وَٱتَّبَعَ هَوَىٰهُۚ فَمَثَلُهُۥ كَمَثَلِ ٱلۡكَلۡبِ إِن تَحۡمِلۡ عَلَيۡهِ يَلۡهَثۡ أَوۡ تَتۡرُكۡهُ يَلۡهَثۚ ذَّٰلِكَ مَثَلُ ٱلۡقَوۡمِ ٱلَّذِينَ كَذَّبُواْ بِـَٔايَٰتِنَاۚ فَٱقۡصُصِ ٱلۡقَصَصَ لَعَلَّهُمۡ يَتَفَكَّرُونَ

176. Ir jei Mes būtume panorėję, Mes tikrai būtume jį išugdę, tačiau jis įsitvėrė žemės ir sekė savo tuščiu troškimu. Taigi, jo panašumas į šunį: jei jį išvarai – jis iškiša savo liežuvį, o jei palieki jį vieną – jis (vis tiek) iškiša savo liežuvį. Toks panašumas yra žmonių, kurie atmeta Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.). Taigi, pasakok istorijas, galbūt jie susimąstys.