[1] Šios eilutes nuostatos buvo panaikintos sūros An-Nūr eilute 24:2, įsakant išplakimą nesusituokusiai moteriai ir užmėtymą akmeninis – susituokiusiai moteriai, kai keturi liudytojai patvirtina nusikaltimą.
[2] Žr. ają 24:2.
[3] Mahr: sutuoktinio, santuokos sudarymo metu, nuotakai dovanojami pinigai.
[4] Vergės arba vergai (susituokę ir ne), jei jie turi neteisėtų lytinių santykių, jų bausmė yra penkiasdešimt rimbo kirčių (pusė to, kas skirta laisvoms nesusituokusioms moterims, o ne užmėtymas akmenimis iki mirties ar tremtis.
[5] Žr. ajos 3:85 išnašą.
[6] Suduoti savo rankomis į žemę ir tada perbraukti kiekvienu delnu per viršutinę kitos rankos pusę, tada nupūsti dulkes nuo jų ir perbraukti jais savo veidą, - tai vadinama Tajamum.
[7] Raina: arabų kalboje reiškia „būk atsargus, klausykis mūsų ir mes klausysimės tavęs“, o tuo tarpu hebrajų kalboje tai reiškia įžeidimą.
[8] Ši eilutė yra griežtas įspėjimas judėjams ir krikščionims bei absoliuti pareiga jiems tikėti Allaho Pasiuntiniu Muchammedu ﷺ ir jo islamiškojo monoteizmo Žinia ir šiuo Koranu.
[9] Žr. ajos 3:85 išnašą ir žr. ają 3:116, ają 8:39 ir jos išnašą.
[10] Žodžiai Džibt ir Taghūt turi daug prasmių: jie reiškia bet ką kitą, garbinamą nei Tikrasis Dievas (Allahas), t. y. visos netikros dievybės. Tai gali būti stabai, šėtonas, kapai, akmenys, saulė, žvaigždės, angelai, šventieji ar bet kokie žmonės.
[11] Žr. ajos 3:85 išnašą.
[12] neturinčios menstruacijų, išmatų, šlapimo ir t. t. žr. ajas 2:25 ir 3:15.
[13] Taghūt: žr. ajos 2:256 išnašą.
[14] Ši eilutė buvo atskleista dėl to, kad vienas veidmainis, teigęs esąs musulmonas, susiginčijo su judėju ir norėjo perduoti ginčo sprendimą žiniuoniui, o ne Pranašui (Muchammedui ﷺ).
[15] Žr. ajos 2:256 išnašą.
[16] Žr. ajos 3:149 išnašą.
[18] Žr. ajos 3:85 išnašą.
[19] Žr. ajas 57:12-15.
[21] Žr. ajos 3:55 išnašą.
[22] Žodžiai „iki jo mirties“ gali būti suprantami dviem prasmėm: iki Isos (Jėzaus) mirties po jo nusileidimo iš dangų arba iki judėjo arba krikščionio mirties t. y. Mirties Angelo pasirodymo metu, kai jis suvoks, kad Isa (Jėzus) buvo tik Allaho Pasiuntinys ir nesidalino Dieviškumu.
[24] Rūh-ullah: pasak ankstyvųjų tikėjimo mokslininkų iš Pranašo ﷺ kompanjonų tarpo ir jų mokinių bei Mudžtahidūn, yra dvi taisyklės, kuriomis remiantis atskiriamos dvi kilmininko linksnio daiktavaržių konstrukcijos:
a) Kai vienas iš daiktavardžių yra Allahas, o kitas yra asmuo arba daiktas, pavyzdžiui, Allaho Namas (Bait-ullah), Allaho Pasiuntinys (Rasūl-ullah), Allaho vergas (Abdullah), Allaho dvasia (Rūh-ullah), šiems žodžiams taikoma taisyklė ta, kad antrasis daiktavardis, pavyzdžiui, namas, pasiuntinys, vergas, dvasia, yra sukurtas Allaho ir gerbtinas Jo Akyse. Panašiai, Allaho dvasia, kuri gali būti suvokiama kaip Allaho dvasia, iš tiesų yra dvasia, sukurta Allaho, t. y. Isa (Jėzus). Ir tai buvo Jo Žodis: „Būk!“ ir jis buvo [t. y. Isa (Jėzus) buvo sukurtas kaip Adamas (Adomas)].
b) Tačiau kai vienas iš dviejų yra Allahas, o antrasis yra nei asmuo, nei daiktas, tada tai yra ne Allaho sukurtas dalykas, o Allaho savybė, pavyzdžiui, Allaho Žinojimas (Ilm-ullah), Allaho Gyvenimas (Hajat-ullah), Allaho Žodis (Kalam-ullah), Allaho Esmė (Zat-ullah).