Маънолар таржимаси Оят 17 Сура Раъд сураси - Литвача таржимаси - Қуръони Карим қомуси

Оят: 17

أَنزَلَ مِنَ ٱلسَّمَآءِ مَآءٗ فَسَالَتۡ أَوۡدِيَةُۢ بِقَدَرِهَا فَٱحۡتَمَلَ ٱلسَّيۡلُ زَبَدٗا رَّابِيٗاۖ وَمِمَّا يُوقِدُونَ عَلَيۡهِ فِي ٱلنَّارِ ٱبۡتِغَآءَ حِلۡيَةٍ أَوۡ مَتَٰعٖ زَبَدٞ مِّثۡلُهُۥۚ كَذَٰلِكَ يَضۡرِبُ ٱللَّهُ ٱلۡحَقَّ وَٱلۡبَٰطِلَۚ فَأَمَّا ٱلزَّبَدُ فَيَذۡهَبُ جُفَآءٗۖ وَأَمَّا مَا يَنفَعُ ٱلنَّاسَ فَيَمۡكُثُ فِي ٱلۡأَرۡضِۚ كَذَٰلِكَ يَضۡرِبُ ٱللَّهُ ٱلۡأَمۡثَالَ

17. Jis nuleidžia vandenį (lietų) iš dangaus, ir slėniai pritvinsta pagal jų plotą, tačiau nusineša putą, kylančią į paviršių – ir (taip pat) iš to (geležies rūdos), ką jie kaitina ugnyje, kad sukurtų papuošalus arba indus, kyla puta panaši į tai, taip Allahas (parabolėmis) atskleidžia tiesą ir melą. Tada, puta išnyksta kaip putos ant krantų, o tai, kas yra skirta žmonijos gerovei - lieka žemėje. Taip Allahas pateikia paraboles (tiesai ir melui, t. y. Tikėjimui ir netikėjimui).