Маънолар таржимаси Сура Тавба - Литвача таржима - Руввадут Таржама маркази - Бет рақами 205 - Қуръони Карим қомуси

Оят: 112

ٱلتَّٰٓئِبُونَ ٱلۡعَٰبِدُونَ ٱلۡحَٰمِدُونَ ٱلسَّٰٓئِحُونَ ٱلرَّٰكِعُونَ ٱلسَّٰجِدُونَ ٱلۡأٓمِرُونَ بِٱلۡمَعۡرُوفِ وَٱلنَّاهُونَ عَنِ ٱلۡمُنكَرِ وَٱلۡحَٰفِظُونَ لِحُدُودِ ٱللَّهِۗ وَبَشِّرِ ٱلۡمُؤۡمِنِينَ

112. (Tikintieji, kurių gyvybes Allahas nusipirko yra) tie, kurie atsigręžia į Allahą atgailoje (nuo daugiadievystės ir veidmainystės ir t.t.), kurie garbina (Jį), kurie šlovina (Jį), kurie pasninkauja (arba išeina vardan Allaho), kurie lenkiasi (maldoje), kurie sukniumba (maldoje), kurie įsako (žmonėms) Al-Maruf (t. y. islamiškąjį monoteizmą ir visa, ką islamas įsakė) ir draudžia (žmonėms) Al-Munkar (t. y. netikėjimą, visų rūšių daugiadievystę ir visa, ką islamas uždraudė), ir kurie laikosi Allaho nustatytų ribų (daro tai, ką Allahas įsakė ir susilaiko nuo visų rūšių nuodėmių ir blogų darbų, kuriuos Allahas uždraudė). Ir perduokite geras žinias tikintiesiems.

Оят: 113

مَا كَانَ لِلنَّبِيِّ وَٱلَّذِينَ ءَامَنُوٓاْ أَن يَسۡتَغۡفِرُواْ لِلۡمُشۡرِكِينَ وَلَوۡ كَانُوٓاْ أُوْلِي قُرۡبَىٰ مِنۢ بَعۡدِ مَا تَبَيَّنَ لَهُمۡ أَنَّهُمۡ أَصۡحَٰبُ ٱلۡجَحِيمِ

113. (Nedera) Pranašui ir tiems, kurie tiki, prašyti Allaho Atleidimo Mušrikūn (daugiadieviams, stabmeldžiams, pagonims, netikintiesiems Allaho Vienumą), net jei jie būtų iš giminaičių, po to, kai jiems tapo aišku, kad jie yra Ugnies gyventojai (nes jie mirė netikėdami).

Оят: 114

وَمَا كَانَ ٱسۡتِغۡفَارُ إِبۡرَٰهِيمَ لِأَبِيهِ إِلَّا عَن مَّوۡعِدَةٖ وَعَدَهَآ إِيَّاهُ فَلَمَّا تَبَيَّنَ لَهُۥٓ أَنَّهُۥ عَدُوّٞ لِّلَّهِ تَبَرَّأَ مِنۡهُۚ إِنَّ إِبۡرَٰهِيمَ لَأَوَّٰهٌ حَلِيمٞ

114. Ir Ibrahimo (Abraomo) maldavimas (Allaho) atleidimo savo tėvui buvo tik dėl pažado, kurį jis [Ibrahimas (Abraomas)] davė jam (savo tėvui). Tačiau kai jam [Ibrahimui (Abraomui)] tapo aišku, kad jis (jo tėvas) yra Allaho priešas, jis atsiribojo nuo jo. Iš tiesų, Ibrahimas (Abraomas) buvo Lauva (tas, kuris nuolankiai maldauja Allaho, garbina Jį ir dažnai Jį prisimena) ir buvo pakantus.

Оят: 115

وَمَا كَانَ ٱللَّهُ لِيُضِلَّ قَوۡمَۢا بَعۡدَ إِذۡ هَدَىٰهُمۡ حَتَّىٰ يُبَيِّنَ لَهُم مَّا يَتَّقُونَۚ إِنَّ ٱللَّهَ بِكُلِّ شَيۡءٍ عَلِيمٌ

115. Ir Allahas niekada nepaklaidins žmonių po to, kai Jis juos išvedė (į teisingą kelią), iki tol, kol Jis išaiškins jiems tai, ko jie turėtų vengti. Iš tiesų, Allahas yra Visa Žinantis apie viską.

Оят: 116

إِنَّ ٱللَّهَ لَهُۥ مُلۡكُ ٱلسَّمَٰوَٰتِ وَٱلۡأَرۡضِۖ يُحۡيِۦ وَيُمِيتُۚ وَمَا لَكُم مِّن دُونِ ٱللَّهِ مِن وَلِيّٖ وَلَا نَصِيرٖ

116. Iš tiesų, Allahas! Jam priklauso dangų ir žemės karalystė, Jis suteikia gyvenimą ir Jis sukelia mirtį. Ir be Allaho jūs neturite nei Vali (gynėjo arba globėjo), nei padėjėjo.

Оят: 117

لَّقَد تَّابَ ٱللَّهُ عَلَى ٱلنَّبِيِّ وَٱلۡمُهَٰجِرِينَ وَٱلۡأَنصَارِ ٱلَّذِينَ ٱتَّبَعُوهُ فِي سَاعَةِ ٱلۡعُسۡرَةِ مِنۢ بَعۡدِ مَا كَادَ يَزِيغُ قُلُوبُ فَرِيقٖ مِّنۡهُمۡ ثُمَّ تَابَ عَلَيۡهِمۡۚ إِنَّهُۥ بِهِمۡ رَءُوفٞ رَّحِيمٞ

117. Allahas atleido Pranašui ( ﷺ), Muhadžirūn (musulmonams išeiviams, kurie paliko savo namus ir atvyko į Mediną) ir Ansar (Medinos musulmonams), kurie sekė juo (Muchammedu ﷺ) nelaimių metu (Tabūk žygio metu), po to, kai dalies jų širdys beveik nuklydo (nuo Teisingo Kelio), tačiau Jis priėmė jų atgailą. Iš tiesų, Jis jiems visiškai Geranoriškas, Gailestingiausiasis.